Dziudo gimtinė – Japonija.

Pasakojama, kad Japonijoje gyvenęs gydytojas Akojama dažnai mėgdavęs vaikščioti po savo sodą ir grožėtis vyšnių šakomis. Kartą jis įsižiūrėjo į vyšnios šakelę, ant kurios kūpsojo didžiulė sniego kepurė.
Sniegas vis spaudė ir spaudė vyšnios šakelę link žemės. Akojama pastebėjo, kad storoji vyšnios šaka neišlaikė sniego sunkumo ir nulūžo, o plonoji šakelė linko, linko prie žemės, kol sniego klodas nuslydo nuo jos ir ji visiškai sveikutėlė vėl atsitiesė. Visa tai stebėjęs Akojama susimąstė, o paskui sušuko : „Taip, iš karto reikia pasiduoti, kad vėliau nugalėti“. Šie jo žodžiai buvo taikomi imtynių veiksmams, kurias jis pats vėliau ir kūrė. Jis sukūrė ~300 veiksmų gynybos sistemą, padedančią apsiginti ir nugalėti bet kokį priešą.
Taip atsirado imtynių sistema, vadinama džiudžistu.

Dzigaro Kano (1859 –1938), XIX a. pabaigoje, atmetęs žmogaus sveikatai ir gyvybei pavojingus džiudžitsu, karatė ir kitų imtynių veiksmus, sukūrė naują imtynių rūšį – Dziudo. Japoniškai „Dziu“ – reiškia „švelnumas, minkštumas“, „do“ – „būdas, kelias“.

Dz. Kano sukūrė savisaugos demetus bei metimų sistemą ir suteikė šiai imtynių rūšiai sportinį pobūdį. Jis sudarė dziudo varžybų taisykles, daug dėmesio skyrė sportininko moralinėms ir psichologinėms savybėms.
1882 m. Dzigaro Kano Tokijuje įkūrė specializuotą dziudo mokyklą – kodokanę.

Šiuo metu dziudo užsiiminėja jau 146 šalys. Pirmasis dziudo pasaulio čempionatas įvyko 1956 m.

1964 m. dziudo debiutavo Olimpinėse žaidynėse , kurios vyko Tokijuje.

Lietuvoje dziudo padėta kultivuoti 1977m.greta sambo  (savigynos) imtynių, jau turinčių savas tradicijas.

Dziudo – efektyviausia kūno ir dvasios harmonijos priemonė. Tai sporto šaka, kuri padeda geriau atskleisti žmogaus galimybes, stiprina sveikatą ir funkcines galias.

Dziudisto apranga:
Striukė – kimano
Kelnės – dziubon
Diržas – obi.